letuciux užrašai

yra įdomus dalykas - ir knieti, ir nesiryžtu. Kažkaip pastaruoju metu supratau, kad man rašymas reiškia sustoti ir pamąstyti apie tai, kas aš esu, kur einu, ko noriu. Nes šiaip su mažučiu kūdikėliu ir didčkiu dienos lekia kaip vėjas, ir net namie būdama nespėju jų suskaičiuoti. Net keista, kad per tą pusantro mėnesio nelabai daug kur buvau išvažiavus (pagal ankstesnį mano aktyvumą), bet dar nespėjo namai atsibosti. Tai va, tos dienos lekia kaip vėjas, o aš nespėju susivokti, ką darau, kodėl ir kaip. Taigi pasistengsiu sustoti ir parašyti kartais - kartais į viešą erdvę (nes taip norisi, kad kas nors išgirstų), o kartais - į sąsiuvinuką, nors ir norisi dalintis, bet kai kuriuos dalykus reiktų palikti sau ir Dievui, tai bus mano maldos forma. Nes ant savęs pajutau, kaip sunku rasti laiko maldai, taip pat sunku ir rašyti tik sau ir Dievui, bet kaip to labai reikia…

Vienas dalykas, kuo stebiuosi ir džiaugiuosi po antrojo žmogaus gimdymo - tai energijos kiekis, kurį turiu. Net ir su dviem aš daug mažiau pavargstu, nei su vienu. Net pietų miego nelabai norisi, viduj veikia toks varikliukas, kad reikia eiti pirmyn, kažką nuveikti. Antras dalykas - jaučiuosi, lyg man dar būtų šešiolika ir vis stebiuosi, kaip čia taip yra, kad jau turiu du vaikus ir esu mama. Gal tai sukėlė bendravimas su kaimynų paaugle mergaite, gal gimdymas, bet dabar keista, jaučiuosi lyg grįžčiau atgal į ankstyvą jaunystę, ir stebėčiaus nuolat, kad aš, tokia “piemenka”, jau turiu du vaikučius. Be to, man atrodo, kad atrodau gana jaunai.

Tai va…

Mūsų namuose naujas žmogus - Paulius :) Taip kartais ir sakome - žmogus, nes taip jam tinka. Dabar snaudžia, o kai nesnaudžia - su broliu dalijasi pienuku ir truputį pasižvalgo. :) Sisioja ir kakoja kartais į kibirą, kartais į kelnes, nes labai jau stena ir prieš sisiuką, o prieš kakutį tai labai labai, tai kartais žinom, ką vaikas daro, bet tingim nurengti ir “pakabinti” virš kibiro.

O gimė tai itin greitai - mat į geras rankas gimė. Tik Banga į ligoninę atvažiavo - išlindo per nepilną valandą ;) nors Martynas tikėjosi iki kito vakaro pagimdyti ir nors sąrėmiai prieš tai buvo kas 5-9 min., atvažiavus gerajai fėjai - kaip audra atūžė gimdymas ir praūžė. Sakė, kad sakiau, jog vardą aš rinksiu - nelabai pamenu :) Po pusantros val po atvažiavimo į KGN jau turėjome antrą sūnų :)

Mano maziukas vaikiukas ishaugo i berniuka ir vaika :) Kas sake, kad tevu lovoje miegantis vaikas ir dar mamyte valgantis yra nesavarankiskas ir labai nuo mamos priklausomas? Maniskis visikai ne toks. Tiesa, jis mama labiau megsta nei teti, bet norint ji pabuciuoti ar apkabinti reikia pasiprasyti leidimo, kuris ne visada duodamas, zodziu, Jokubas - vyras, ir nesiduoda myluojamas, nors mamai ir teciui to gal ir noretusi :) O moka jau daug - ypac kalbeti. Jau delioja frazes, pradeda skirti spalvas, skaiciuoja iki dvieju - triju :) Ir sako - bijau, pasiilgau, liudna, ishsigandau. Itin linksmai sako reikia - sakau, neimsim to ar ano, Jokubas sako - reikia :) taip ir susileidi ish juoko :)
O gimtadieni sventem vieni, taciau visai linksmai. Padarem viesuju rysiu akcija - pries kelias dienas pazadejom, kad ateis gimtadienis. Ryte jis atejo su pripustais balionais. Paskui nukeliavom i Misias. Pakeliui Jokubas pamate rutulius - tai keltuvas i kalna (mes dabar dar kelis men gyvensim Grenoble), kuriuo jau yra vaziaves, ir apie kuri visalaika kalba. o tai buvo suplanuota jam po sv. Misiu. Ramiai isbuvo sv. Misiose, tik kartojo rutuliai, rutuliai :) O paskui kelemes su rutuliais, i juos ziurejom, ejom tuneliu ten esanciu, ir paskui nusileidome. Dar uztikom zaidimu aikstele, tai pazaide :) Namie papietavom ir itikinau pamiegoti; nes po miego ateis dar karta gimtadienis. Ir atejo :) su dovanelem - balta masinyte (masinytes jam dabar kazkas tokio :) ), mazu malunsparniu (ilgai kartojo - “Jokubas nebijo malui, visiskai nebijo”, nes dideliu bijo truputi :) ) ir kaladelem konstruktoriumi (uzsiemimas ilgam garantuotas :) ) O dovanas pastebejo tik po kurio laiko kai atsikele, nors jos buvo ant lovos :) sako, maiseliai ir ejo ziureti :)
Smagiausia dalis buvo su zvakutemis. Turejom ir torta, ir zvakuciu, bet paskutiniu momentu susivokem, kad neturim kuo uzdegti. Taigi teko degti popieriu nuo ikaitusios elektrines virykles, tik is kokio penkto karto pavyko, bet pavyko! Buvo daug dziaugsmo ir mums, ir Jokubui, nors tetis ir nagus truputi nudege. Taigi kita karta jau turbut penkis kartus pasitikrinsim, ar namie yra degtuku :)

Jokūbas sparčiai mokosi naujų žodžių. Iki šios savaitės jo repertuaras buvo maždaug toks:
mama, tiatia, ba ba (bananas, batai, batonas ir pan. dalykai, nėra), ku (lėktuvas), am, niam, tiapu tiapu, utiu (šviesa, lemputė), bžžž (važiuoja), op, pu pu (paukštis, maudytis arba vanduo), au au, niau, kua kua (antytė :)), kutikutida (višta), tiu tiu (traukinys), mo (morka), bul ir kaip baigiasi šis žodis sunku parašyti (bulvė), oblll (obuolys), dėdė (teta arba dėdė), dia (dėti),
Pirmas “rimtas” žodis, kurį išmoko, buvo Tiuo (vertimas - šuo). Žiūrėjo pas draugus į tokį didelį vilkšunį ir sako: Tiuo. Oba, galvoju, vaikas šnekėti pradėjo :)
Dabar iškeliavom į Telšius pas senelius, tai per gerą savaitę repertuaras pasipildė šiais žodžiais:
diudys (durys), blylia (blynai), ginde (grindys), kopa arba kompa (Jokūbas), baba (močiutė), boshs ar kažkas panašaus (bočius), tiutia (ciucia), dede (gėlė), kuku (veidrodis). Dagiau nebeprisimenu, bet papildysiu, kai tik ką išmoksim :) Taip smagu, kai jau gali susikalbėti :)

Jau praėjau visus dešimt vairavimų - ir tikiuosi, kad pavyks iki to stebuklingojo liepos mėn išsilaikyti vairavimą :) Jaučiu, tai suteiktų šiek tiek laisvės ne tik man, bet ir kai kuriems pažįstamiems žmogeliukams - mamytėms :) Galėtume vaikus į mašiną susimesti ir lėkti pavėjui ;)

:)

kartais atrodo neįveikiamas uždavinys, nors, atrodo, prieš dvi dienas namai buvo dar tvarkingi :) Kaltinu savo tvarkos “neįgūdžius”, Jokūbo veiklumą šioje srityje, dr disertacijos ruošimo darbus ir šiaip viską, kas papuola :) Nes vien remtis mamos padėtimi nelabai išeina - yra mamyčių, kurios ir su leliais labai tvarkingos :) Vyrui liepiau apsišarvuoti kantrybe ir mane kantriai nekaltinant mokyti ir mokyti, kad daiktus reikia padėti į vietą ir pakelti, jei nukrito, ne po dviejų dienų, o iškart,  jei yra galimybė. Aš mieliau skelbiu tvarkos dienas - valandas, tada viską iš esmės susitvarkau :) Bet su mūsų tvarkaraščiu nevisad tam lieka laiko… Ir baigiasi tuo, kad indai stovi neplauti savaitę… baisu. Bet aš turiu viltį pasikeisti. Kiek ten laiko reikia įpročiui įgauti?

:)

jau kelios dienos švenčiu savo gimtadienį. Smagus užsiėmimas :) Kažkaip kasmet tai būna saldumynų apsivalgymo savaitė per saldumynų nevalgymo metą Gavėnią. Na, Gavėnia man ne vien saldumynų nevalgymo metas, turėtų tai būti ir šis tas daugiau, tik va ne visai pavyksta susikurti tos dvasios. Daugiau pastangų įdedu į tai, kad namai būtų tvarkingi (nors tų pastangų labai mažai, nes namie bardakas ir bardakas…. gal iki Velykų pavyks), o į rimties palaikymą nelabai. Gal Viešpats užskaitys tuos mažus momentėlius, kai prisimenu ir Jį…

Tai grįžtant prie to gimtadienio, minėjom pas draugus, kurie įsirengė naujai butą. Kažkaip kol nuvykom pas juos, jau vakaras buvo atėjęs - apie pusę devynių. Kol pavalgėm, kol viską apkalbėjom, seniai buvom nesimatę… Kaip rinkosi viską, kaip gyvuoja, kaip, kaip, kaip… Vieną sprendimą padarėm, kad darysim židinį, jei nepasikeis nuomonė, o ne krosnelę statysim. Ir dar sakė, jei reikės, plytų duos tokių išpjautų :) Žodžiu, sugebėjom išvažiuoti apie pusę dvylikos :) Nors mūsiškis šešiolikos mėn, o jų pana aštuonių :)

Tą patį vakarą dar man prireikė šio to iš parduotuvės, tai naują patirtį ‘apturėjau’ - mane aptarnavo negirdinti pardavėja - ant kortelės ženklas ir žodžiai “Aš negirdžiu”. Vat taip, neįgaliųjų integracija į visuomenę. Taip stengiausi atsiminti, kaip yra ačiū gestų kalba,  bet neprisiminiau. O būtų buvę smagu…

Gimtadienio dieną minėjom visa šeimyna Laikinojoj sostinėj, prieš tai buvau adoracijoj. Adoracija gerai sielai, Laikinojoj sostinėj gera gyva muzika ir labai skanus maistas :) O išgerti taurę vyno su savo mylimu vyru smagu pačiai tarpusavio meilei :)

Šiandien šventėm su vienais draugais, tai kepėm tortą alia pyragą. Visiems dalyvavusiems tiko :)

Tai va, o dar pirmadienį jau tikrasis balius. Ar ne per daug kaži čia man ‘tūsavojimosi’? :)))))

500g moliūgo (puikiai tinka ir cukinija)
2 kiaušiniai
stiklinė cukraus (geriau rudas, bet tiks ir įprastas)
pusė stiklinės aliejaus
3 stiklinės miltų,
kepimo miltelių,
200g džiovintų vaisių (razinų,abrikosų, … )
riešutų papuošimui


Džiovintus vaisius užsimerkiu su karštu vandeniu, prieš dėdama į pyragą susmulkinu.  Moliūgą sutarkuoju burokine tarka, pilu aliejų, ištrintus su cukrum kiaušinius, išmaišau. Įberiu miltus, kepimo miltelius, vėl išmaišau. Pabaigoje dedu džiovintus vaisius. Tešla gaunasi tirštoka. Pilu ją į formą ir į orkaitę. Rašo, kad galima apibarstyti kokoso drožlėmis, pasmaigstyti riešutais. Rekomenduoja kepti 200 laipsnių karštumo orkaitėje apie 40-50 min: kol paruduos gražiai. Cukraus dedu kartais mažiau, nei parašyta.

Visai gera mintis buvo šiandien išsakyta auklėjimo kursuose - vaikutį, net ir didesnį nei daug nešiojami, panešioti vakarais šiek tiek, nes jau atrodo, kad išaugo iš nešiojimo amžiaus, o, pasirodo, kad visai tai teigiamai jį gali paveikti. Reikės pabandyti. :)

Čia finaliniam ture. Nors rašiau su Jokūbėliu :)